Osvaldas Balakauskas

8.557604

Judita Leitaitė, meco sopranas

Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika”, meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas

Šv. Kristoforo kamerinis orkestras

Dirigentas Donatas Katkus

2004 metų pabaigoje didžiausia pasaulio klasikinės ir šiuolaikinės muzikos įrašų kompanija Naxos išleido Osvaldo Balakausko Requiem, sukomponuotą 1995 metais Stasio Lozoraičio atminimui.

Osvaldas Balakauskas, nuo pat 7-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtinęs lietuvių moderniosios muzikos „smaigalyje” kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, darančių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai. Jis yra vienas iš nedaugelio mūsų laikų kompozitorių, ambicingai plėtojančių savo originalią muzikos sistemą.

1995 metais sukurtas Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui, išreiškia gilią pagarbą diplomatui Stasiui Lozoraičiui, pasak kompozitoriaus, „kovotojui už laisvę, garbės bei kilnumo pavyzdžiui”. O. Balakausko kūrybos kontekste Requiem yra reikšminga išimtis. Tai vienintelis kompozitoriaus religinio žanro opusas, grįžtantis prie stilistinio paprastumo ir kurį išskiria ir tai, jog čia O. Balakauskas atvirai deklaruoja tiek savo dvasines, tiek pilietines nuostatas.

Balakausko Requiem nėra monumentalus veikalas – veikiau kameriškas ir intymus, dvelkiantis Dievop nukreiptu viduramžių dvasingumu bei ramia mirties ir gedulo kontempliacija, kupinas konsonansiškos giedros. „Aš nemanau, kad mirtis yra problema – mes jos neišsprendžiame, ji nenumaldoma ir visada išsprendžiama už mus. (…) Ji yra gyvenimo sąlyga”, – viename interviu yra sakęs kompozitorius. Šiame kūrinyje kompozitorius kreipiasi į viduramžių liturginės muzikos tradiciją – grigališkąjį choralą, organumą, Ars nova motetus, nors ir nesilaiko kanoninės gedulingųjų mišių struktūros. „Jis senamadiškesnis net už Palestriną”, – taip kartą apibūdino savo Requiem kompozitorius. Requiem muzikos „paprastumas” iš tiesų labai paveikus ir gilus.